Senoji Karolingų dinastijos sostinė – vakarų Vokietijos miestelis Aachenas trumpam vėl tapo svarbiausių Europos miestu, kuriuo jau buvo prieš daugiau nei tūkstantį metų. Aacheno katedroje buvo karūnuotas Karolis didysis, krauju ir kalaviju valdęs milžiniškas žemes, kurios daug vėliau tapo Vokietija ir Prancūzija. Kasmet gegužę šio miesto valdžia skiria Karolio didžiojo vardo premiją Europos vienybei nusipelnusiems žmonėms. Premiją yra gavę valstybių prezidentai, kariškiai, mokslininkai ir pan. Šiemet premija buvo skirta Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Samdomų darbuotojų profesinės sąjunga gavo pakvietimą į diskusiją, vykusią šių metų premijos išvakarėse. Tačiau nuvykome į Vokietiją ne tam, kad pasveikintume savo Prezidentę gavus premiją, bet tam, kad papasakotume vokiečiams kaip gyvena eiliniai Lietuvos žmonės ir kaip vertina Prezidentės vykdomą politiką. Vokietijos parlamento frakcijos „Die Linke" kvietimu SAMPRO profsąjungos atstovas Tomas Tomilinas supažindino su socialine padėtimi Lietuvoje. Daugiau nei šimtas pilietiškai aktyvių Aacheno gyventojų atvyko į diskusiją. Pagrindinis jų motyvas – milžiniškas informacijos stygius apie Lietuvą. Mūsų šalis dažnai pristatoma kaip pavyzdys kitoms ES valstybėms, kaip šalis, kuri „sėkmingai" įveikė krizę, kaip šalis, kurioje pasiteisino radikali taupymo politika (austerity). Dešiniųjų pažiūrų Vokietijos ir kitų ES šalių politikai nuolat kalba apie situacijos gerėjimą Lietuvoje. Tačiau, ar taip yra iš tikrųjų?

SAMPRO atstovo Tomo Tomilino teigimu, situacija Lietuvoje daug sudėtingesnė nei gali atrodyti eiliniam europiečiui. Mūsų žmonės neprotestuoja taip smarkiai kaip portugalai ar graikai, bet tai nereiškia, kad jie patenkinti tuo, kas vyksta. Sovietmečiu užgniaužta mūsų šalies protesto kultūra atgimsta, o daugelis žmonių vis dar baidosi politikos ir savo kritinį požiūrį išreiškia, paprasčiausiai, emigruodami.

Vokietijos klausytojus šokiravo SAMPRO pateikti duomenys apie skurdo, jaunimo nedarbo, atlyginimų lygio ir kainų, savižudybių, žmonių sveikatos, emigracijos ir socialinės atskirties rodiklius. Visų išvardintų socialinių rodiklių skaičiai – tarp žemiausių Europoje. Blogiausia tai, kad jau beveik dešimtmetį nėra teigiamų tendencijų, Lietuvos skaičiai nuolat blogėja, net milžiniško ekonominio augimo laikotarpiu, kai Dalia Grybauskaitė buvo ES komisarė ir finansų ministre, mūsų šalies absoliutaus skurdo lygis didėjo. Padėtį šiek tiek gelbėjo tik emigruojantys, kurie mažino socialinę įtampą. Prieš dešimt metų, mūsų atsilikimą buvo galima pateisinti sunkia istorija, siekiu įgauti konkurencingumą, tačiau baigiantis Prezidentės kadencijai jau laikas kalbėti ne tik apie tai, ką mes padarėme, bet ir apie tai, ko nepadarėme.

D. Grybauskaitei tapus Prezidente ir konservatoriams suformavus daugumą, atsivėrė puikios galimybės platesniems laisvosios rinkos eksperimentams. Šiandien gyvename šalyje, kuri sunaikino nedarbo socialinį draudimą, vos 15 proc. bedarbių gauną pašalpą, nors visą gyvenimą mokėjo pusės atlyginimo dydžio mokesčius. 40 procentų Lietuvos vyrų miršta anksčiau nei sulaukia pensijos amžiaus, kurį dešinieji su Prezidentės palaiminimu sugebėjo padidinti krizės metu iki 65 metų. Net pokomunistinėje Rytų Europoje nėra tokių skaičių. Vyrų mirtis nesulaukus pensijos – puiki taupymo politikos priemonė, kaip finansų specialistė D. Grybauskaitė teisi, tačiau kaip Prezidentė – vargu...

Lietuvos skurdo statistika dar baisesnė. Parama iš Maisto banko ir ES perteklinių produktų rezervo gauna Kauno dydžio pusbadžiu gyvenančių lietuvių minia. Ir tai ne tinginiai, nenorintys ieškotis darbo, kaip dažnai mėgsta pabrėžti mūsų Prezidentė, o dirbančios motinos, dažnai maistu prekiaujančios kasininkės, turinčios vaikus. Jos neturi laiko protestuoti. Jos kenčia tyliai. Tereikia pasiskaityti labdaros organizacijų tyrimus, nepriklausomų užsienio ekspertų Lietuvoje vykdytas apklausas. Tikras stebuklas kaip išgyvena kasininkė iš tūkstančio litų atlyginimo, kai daugiau nei pusė atlyginimo skiria maistui, šildymas suryja tiek pat. Apie kokias lygias galimybes darbo rinkoje, apie kokį žmogaus orumą galima kalbėti? O gaunančių minimumą Lietuvoje – trečdalis darbuotojų.

Jūs paklausite, kuo čia dėta Prezidentė? Jei gauni per mažai – kurk savo verslą arba derėkis dėl atlyginimo. Būtent toks yra laisvosios rinkos mėgėjų atsakymas. Būtent tai girdime iš jos ir jos patarėjų lūpų. Deja, tai neturi nieko bendra su Europa. Europoje vyksta idėjų kova. Todėl Europa tapo turtinga. Individualistinis požiūris nuolat konkuruoja su bendrų sprendimų paieška. Atlyginimai gali didėti tik tada, kai jų didinimo procese dalyvauja valdžia ir verslas. Viena įmonė niekada nepakels atlyginimo, nes bijos konkurencijos, net streiko atveju. Tačiau kai, pavyzdžiui, streikuoja visi tos pačios profesijos žmonės – prasideda derybos, ieškoma kompromiso. Nereikia streiko. Tam, kad Lietuvoje įvyktų nors vienas profesinis susitarimas dėl algų kėlimo (pvz. prekybos sektoriuje) reikia minimalaus politikų įsitraukimo, kvietimo prekybos tinklams sėsti prie derybų stalo (kad ir pagrasinus pakelti nekilnojamo turto mokestį ypač stambiems prekybos plotams, jei nenorės derėtis). Lietuvos skurdo problema gali ženkliai sušvelninti vos kelių įmonių – MAXIMA, PALINK (IKI), NORFA, SENUKAI – dienos ar savaitės derybos. Peržiūrėti investicijų planai, sinchronizuoti nuostoliai ir viskas – šimtai tūkstančių Lietuvos skurdžiausių šeimų pradeda kvėpuoti lengviau. Skeptikai pasakys, kad prekybininkai pajutę valdžios norą kištis naudosis stipriausiu argumentu – jie paskelbs, kad padidins kainas. Tačiau skurdžioji Lietuva perką maisto produktus ir gauna algas iš tų pačių rankų – net ir esant dabartinėms kainoms jie vis vien negali nieko pirkti. Beje, geras derybininkas visada pasakys tinklams – gerai, didinkit kainas, koks skirtumas – kelias iki Lenkijos parduotuvių ne toks ir ilgas.

Prekybos tinklai sukoncertavę savo rankose tokią galią, jie įdarbina tiek daug žmonių, kad vienintelis galios centras galintis vesti lygiavertes derybas su jais - valdžia.

Deja, politikai kaip įmanydami vengia aktyvių derybų su verslu. D. Grybauskaitė vargu ar yra nors kartą ištarusi žodį „solidarumas", „kolektyvinės derybos", „pajamų nelygybė". Mūsų verslas sulaukia iš aukščiausios valdžios įvairių signalų, išskyrus pagrindinį ir reikalingiausią – reikalavimą bent minimaliai ir nuolat didinti mažiausiai uždirbančių darbuotojų algas. Tai sena istorija, bet D. Grybauskaitė net įteikė apdovanojimą už sėkmingą verslo organizavimą „Lelijos" savininkei, kuri kankino savo darbuotojus mokėdama dvigubai mažiau nei minimumas už pilną darbo dieną. SAMPRO, Darbo inspekcijos ir teismų dėka situacija ištaisyta, bet apdovanojimas liko turtuolės Zaveckienės rankose.

Grįžtant prie Aachene vykusios diskusijos, svarbu paminėti kitų šalių atstovų pastabas apie Grybauskaitę ir jai įteiktą premiją. ES politikos ekspertas, žurnalistas ir blogeris Erikas Bonse iš Briuselio, savo pranešime teigė, kad mūsų šalies Prezidentė kartu su Vokietijos kanclere Angela Merkel aktyviai propaguojančios taupymo politiką pastaruoju metu atsidūrė mažumoje. Ekonomistai ir net Europos komisijos nariai pradeda suvokti, kad totalinis taupymas yra pražūtingas Europai, nes taupymas mažina ilgalaikį konkurencingumą, nes mažėja ekonomikos augimas ir vėl pradeda didėti skola. Portugalijos pavyzdys šia prasme yra labai pamokantis. Portugalijos valstybės skola prieš krizę buvo mažesnė nei Vokietijos, bet po krizės dėl beprotiško taupymo šalis atsidūrė ties bankroto riba.

Savo ideologinį neutralumą mėgstanti pabrėžti mūsų Prezidentė atrodo gan komiškai Europoje. Europiečiai, kritiškai nusiteikę austerity politikos atžvilgiu, bendravę su ja arba skaitę jos pasisakymus spaudoje, tik gūžčioja pečiais ir sako, kad Dalia Grybauskaitė yra eilinė liberalė, kurių Europoje yra daug ir vargu ar gali kuo nors nustebinti Europą. Žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, žinoma, negalima nuvertinti Grybauskaitės pastangų veikti vidaus politikoje – ji padarė tikrai daug korupcijos mažinimo srityje, aktyviai teikė įstatymų pataisas, vetavo Seimo įstatymus, kurie akivaizdžiai prieštaravo viešam interesui.

Dėkojame už galimybę dalyvauti renginyje mūsų draugams Kritinės minties institutui DEMOS.