Tomas Tomilinas, politologas
Europos neo-liberalai dabar pyksta, tūžta ir viešai peikia Graikijos premjerą. Ką gi, kas pyksta – tas ir neteisus. Darbdaviai taip pat pyksta kai darbuotojai netikėtai primena irgi turintys teisių, ne tik pareigų. Bet su jų „Ne“ tenka skaitytis. Net jei labai norisi „išmesti“ juos į gatvę, nors dar neseniai visiems pasakojai, kad „mes mūsų įmonėje esame visi kaip viena draugiška solidari šeima“.
Graikija nuoširdžiai netiki „taupymo“ politikos teisingumu, nenori privatizuoti savo valstybės. Ekonominė teorija, atmetanti taupymą kaip vienintelę teisingą finansų krizės įveikimo priemonę, egzistuoja, ji yra suformuota JAV didžiosios depresijos laikais ir paremta sėkminga JAV praktika. Būtent už ją balsavo graikai praeitų metų rinkimuose ir dabar – referendume. Ar graikai kalti, kad ši teorija nėra pakankamai populiari Europoje? Graikai nebalsavo, kaip tai bando nupiešti bulvariniai komentatoriai, už skolų nemokėjimą, komunizmą, įsipareigojimų nesilaikymą, jie net nebalsavo už pasitraukimą iš Euro zonos. Graikai nori spręsti savo problemas savo pasirinktu keliu tikėdami Europos solidarumo idėja. Tas problemas, kurias sukūrė toli gražu ne dabartinė SYRIZA’os vyriausybė. Taupymo politikos suktukas taip žiauriai paklupdė Graikijos ekonomiką, kad net liberalūs užsienio analitikai ragino graikus balsuoti prieš ES ir TVF sąlygas. O ką darė Europos Sąjungos vadovai? Nuolat stengiasi įtikinti Graikiją, kad gana, reikia pagaliau nustoti tikėti savo idėjomis, demokratija nebėra ideologijų kova, jūs, graikai, privalote paklūsti Briuselio ir Berlyno ideologinėms madoms. Taigi turime vieną esminį klausimą, o ką turi daryti demokratiškai išrinkta vyriausybė, kuri netiki ir nepriima pasaulyje šiuo momentu dominuojančia ekonomine doktrina? Ar suvereni valstybė jau nebegali to sau leisti? Ko vertas fasadinis kalbėjimas apie demokratiją Ukrainos kontekste, jei Graikijos kontekste žodis demokratija jau kelia šiurpulį.
Europos vadovai užsižaidė. Referendumą išprovokavo jų noras nubausti Graikiją. Tai akivaizdu. Kodėl taip yra? Graikams kol kas nepavyko prisibelsti iki eilinių europiečių, diskusija dėl taupymo politikos neišgąsdino Europos politikų, o jų pasaka apie tingius pietiečius nugalėjo. Todėl derybos yra tokios kietos. Referendumu sustiprinta Graikijos pozicija, rodos, derybose akivaizdžiai susilpnėjo. Tačiau verta bent trumpam atitolti nuo derybų ir suformuoto graikų įvaizdžio ir nustoti vardinti graikų nuodėmes.
Kai kažkas rašo apie neatsakingus, tingius graikus man visada įdomu, kiek iš tiesų žmogus domėjosi šia šalimi ir dar įdomiau, kiek tas žmogus domėjosi politinės ekonomijos teorijomis. Vokietijai po antrojo pasaulinio karo buvo nurašytos skolos. Iki pastarosios finansų krizės Vokietijos išlaidavimas ir biudžeto disciplina buvo prastesnė nei Portugalijoje ar Italijoje. Sąžiningi žmonės, skaičiuojantys kiek graikai atostogauja ir kiek atlyginimų gauna, turi dar paskaičiuoti, kiek žmonių emigravo iš Lietuvos ne savo noru, kiek vaikų palikta močiutėms dėl to, kad kai kurie bankininkai ir jų globėjai politikoje sukėlė pasaulinę finansų krizę, o dabar suokia apie griežtą taupymą Graikijoje po to, kai už jų beribį, gėdingą išlaidavimą sumokėjome visi.
Graikai tarė "ne" politikai, kuriai lietuviai pasirašė be derybų. Kaip darbuotojas Lietuvoje bijo net pagalvoti, kad darbdavui galima pasakyti "ne", jeigu tas prašo parašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru, taip Lietuvos valdžia net neįsivaizduoja, jog galėtų savo žmonėms Europoje atstovauti taip, kaip graikams atstovauja Syriza. Neseniai man teko dalyvauti Peticijos svarstyme dėl per krizę Lietuvoje sumažinto bazinio atlyginimo grąžinimo mažiausiai uždirbantiems valstybėms samdiniams – socialiniams darbuotojams, kultūros, savivaldybių tarnautojams. Tiems, kas gauna po kelis šimtus eurų ir per krizę veržė diržus daugiau nei reikėjo. Drąsūs teisininkai bandė įrodyti valstybei, kad „mažų“ žmonių lūkesčiai atgauti sumažintą atlyginimą yra tokie pat rimti kaip ir teisėjų, politikų bylos dėl savų atlyginimų Konstituciniame teisme. Peticija buvo atmesta Vyriausybės Peticijų komisijai konstatavus, kad jokio pažado grąžinti atimtus pinigus nebuvo, o valstybė turi daug rūpesčių. Peticijos sistema nesuveikė kaip neveikia ir partinė sistema kai Lietuvoje bandoma įrodyti elementarius dalykus: atlyginimai turi augti kartu su ekonomika, konkurencingumas negali būti dešimtmečiais paremtas pigia darbo jėga, tikra tragedija, kad ES kainų lygis beveik tapatus Lietuvos kainų lygiui, o atlyginimai sudaro vos penktadalį ES vidurkio. Ir mes dar pykstame, kad Graikija ne tokia skurdi. Tautos, liaudies, demoso subjektiškumas negali būti realizuojamas vien per masinę emigraciją.
Asmeniškai aš netikiu, kad Graikija, atmetusi taupymą, sugebės sukurti stebuklą. Net jei laikinai įvedę savo valiutą, atpiginę eksportą ir sėkmingai paskatinę augimą stebukligai taikliomis fiskalinėmis priemonėmis, graikai pajudės iš mirties taško, jų ekonomika dar dešimtmečius bus agrarinė, turistinė ir paprasčiausiai neturinti ką parduoti. Turiu geresnį pasiūlymą. Graikų lyderiams reikia pasinaudoti savo dabartiniu žinomumu Europoje ir kalbėti apie Taupymą iš didžiosios raidės. Taupymą, kuris bus naudingas būtent tokiai ekonomikai. Kodėl neo-liberalai, negailestingai kritikuodami dabartinę Graikiją ir pabrėždami taupymą, turi omenyje vien valstybės finansus, nedviprasmiškai siūlydami viską (švietimą, kultūrą, sveikatą) paversti globalia rinka ir taip dar labiau „sutaupyti“. Graikams reikia užgožti erdvę kalbomis apie solidarumą, žemės resursų, žmonių sveikatos „taupymą“ per socialinį solidarumą, socialinę apsaugą, lygybę. Dabar gi gaunasi toks paradoksas. Eilinis vokietis, gavęs savo valstybės subsidiją naujos vokiškos (žinoma, neelektrinės) mašinos pirkimui, aptekęs daiktais, namais, darbo migrantų iš Graikijos (ar Lietuvos) patarnavimais, pensijų fondais, antidepresantais, stebi per televiziją, kaip jo kanclerė moko graikus taupyti. Jis jaučiasi praktiškai didvyris ir sukuria graikui iliuziją, kad patvarkius valstybės finansus, toks gyvenimas kažkada bus ir Graikijoje. Bet ar mums, graikams, vokiečiams viso to reikia? Juk XXI amžiaus iššūkiai visai kiti. Klimato kaita, atsakomybė prieš ateities kartas ir vartojimo kultūros ribojimas – štai kas turi rūpėti dabar. Agrarinė, lėta, turistinė, lokaliai apribota ekonomika nebėra atsilikimas, o verčiau galimybė žaliajam, tausojančiam (taupančiam) augimui. Žinoma visai kitokios gerovės sąlygomis nei įprastai ją įsivaizduojame. Tam, kad tokie iššūkiai būtų paversti rimta politika reikia tokių žmonių kaip atsistatydinęs Graikų finansų ministras – išsilavinusių, charizmatiškų, bet nesuaugusių su sistema. Be to Graikiją valdanti SYRIZA’os koalicija turi žalią sparną, kurio balsas vis dar silpnai girdimas, bet gal mes jį išgirsime, kai nurims derybų aistros, įrodžius Europai, kad geriausias graikų išradimas – demokratija – vis dar turi prasmę.
