Jūsų Ekscelencija,

Ignoruojant visus socialinių partnerių susitarimus ir grubiai pažeidžiant socialinės partnerystės principus, birželio 21 d. LR Seimas priėmė LR Darbo kodekso projektą.

Prašome Jūsų vetuoti dokumentą dėl socialiai neteisingo, nesubalansuoto ir ginančio tik vienos darbo santykių šalies, darbdavio, interesus, nes:

1. Keičiama Darbo kodekso koncepcija ir darbuotojas jau nebelaikomas silpnesne darbo santykių šalimi, nes panaikinama nuostata, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai. Akivaizdu, kad darbuotojas neturi tokių pat derybinių galių ir sugebėjimų derėtis kaip lygus partneris. Todėl pagal Darbo kodekso koncepciją darbas tampa preke, kurią darbuotojas pardavinėja, nors Tarptautinė Darbo Organizacija pasisako, kad darbas nėra prekė ir negali būti taikomas prekiniams santykiams tinkantis teisinis reguliavimas.

2. Turint darbo sutartį su vienu darbdaviu, draudžiama dirbti pas kitą darbdavį. Akivaizdu, kad pažeidžiama konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Vadinasi gydytojas dirbantis rajono poliklinikoje ir to paties rajono ligoninėje, mokytojas dirbantis keliose mokyklose, dėstytojas dirbantis keliuose universitetuose, net prekybos centro kasininkė dirbanti keliems prekybos centrams gali sukelti interesų konfliktą. Privalomos pareigos vengti interesų konflikto įtvirtinimas susijęs su konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą ribojimu. Jeigu darbuotojas pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją dirba keliems darbdaviams, tai pats faktas tokių darbo santykių pagal Kodekso projektą būtų draudžiamas, nes jis galimai turės interesų konfliktą. Jeigu darbuotojas, dirbdamas keliems darbdaviams, daro žalą vienam iš jų ar abiem (pavyzdžiui, atskleidžia komercines paslaptis), tai, be abejo, darbuotojas turės atsakyti už padarytą žalą. Jeigu darbdavys nenori, kad darbuotojas darbo santykių metu dirbtų pas kitus darbdavius, tai jis turi mokėti kompensaciją, taip kompensuodamas konstitucinės laisvės pasirinkti darbą suvaržymą. Tokia yra ir šiandieninė teismų praktika.

3. Leidžiama nukrypti individualiose darbo sutartyse nuo imperatyvių DK normų, jei darbuotojo darbo užmokestis ne mažesnis kaip 2 šalies VDU. Toks susitarimas nėra tvarus, kadangi šalies VDU kiekvienais metais kinta, ir darbuotojas vienais metais uždirbantis daugiau kaip 2 VDU, kitais metais jau gali neuždirbti, o sudaryti susitarimai gali būti ilgalaikiai, pvz., dėl nekonkuravimo ar mokymosi išlaidų atlyginimu. Ginčus dėl tokių nuostatų bus įmanoma išspręsti tik pasitelkus darbo ginčus nagrinėjančias institucijas į kurias darbuotojai jau vengia kreiptis, nes teismai priteisia bylinėjimosi išlaidas kurios paprastai siekia kelis tūkstančius eurų.

4. Mažinamas apmokėjimas už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės.

5. Sumažinti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva terminai atskirais atvejais (pvz. auginantiems vaikus iki 14 metų) net keturis kartus nuo 4 mėnesių iki vieno mėnesio.

6. Sumažintos išeitinės išmokos atleidžiant darbuotoją darbdavio iniciatyva kai nėra darbuotojo kaltės.

7. Numatomas atleidimas darbdavio valia be svarbios priežasties išmokant už šešis mėnesius išeitinę išmoką, kurią dabar darbuotojai turi teisę gauti atleidžiant juos iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Iki Darbo kodekso galiojęs Darbo sutarties įstatymas tokią teisę nustatė ir buvo panaikintas kaip prieštaraujantis tarptautiniams įsipareigojimams, bet netgi ir tada išeitinė išmoka buvo atgrasanti darbdavį piktnaudžiauti, nes jos dydis buvo nuo 12 iki 36 mėnesių.

8. Mažinamos nėščių moterų garantijos, suteikiant teisę nutraukti terminuotas darbo sutartis jų nėštumo metu. Tuo tarpu siekiama terminuotų darbo sutarčių skaičiaus didinimo liberalizuojant jų sudarymo tvarką.

9. Panaikinamas objektyvios priežasties reikalavimas sudaryti terminuotą darbo sutartį nuolatinio pobūdžio darbui. Terminuotų darbo sutarčių sudarymas liberalizuojamas, nors ES direktyvoje dėl terminuotų darbo sutarčių nurodoma, kad tai vienpusiškai pažeidžia darbuotojų teises ir garantijas.

10. Atmestas siūlymas licencijuoti laikinojo įdarbinimo įmones (tai yra daugelyje ES valstybių), nemokėti už 5 d. laikotarpius tarp siuntimų (72 ir 76 str.)

11. Nenustatytos apimties darbo sutartys kai darbo funkcijos atlikimo laikas iš anksto nenustatytas vienpusiškai pažeidžia darbuotojų interesus, nes darbuotojas negali planuoti savo laiko ir pajamų, tampa visiškai priklausomas nuo darbdavio ir lieka be socialinio ir sveikatos draudimo bei teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką. EK tokią darbo sutarčių rūšį laiko pačia nesaugiausia.

12. Darbo grafikai bus keičiami įspėjus darbuotoją prieš dvi dienas, vietoj dabar numatytos savaitės, o tai labai apsunkins darbuotojams planuojant jų poilsio laiką ir derinant darbą su šeimos įsipareigojimais, taip pat suteiks galimybę darbdaviui nemokėti už darbą poilsio dieną.

13. Darbo kodekso projekto pasiūlymai atimti iš profesinių sąjungų teisę atstovauti visus darbuotojus prieštarauja Konstitucijos 50 straipsnio nuostatoms, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, kad profesinės sąjungos turi teisę atstovauti visus darbuotojus.

14. Atimamos teisės profesinėms sąjungoms dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose, o ši teisė perduodama darbo taryboms, nors per dvylika metų veiklos darbo tarybos nepasiteisino, nes pavieniai renkami darbuotojai objektyviai neturi reikiamos kvalifikacijos, išteklių ir patirties tinkamai atstovauti darbuotojus. Todėl darbuotojai neinicijuoja ir nerenka darbo tarybų, o Darbo kodeksas niekaip negali priversti jas rinkti. Todėl bus daug įmonių, kuriose darbuotojai neišrinks darbo tarybų ir informavimas konsultavimas bus teisėtai nevykdomas. Didelė tikimybė, kad daugelyje įmonių ES direktyva dėl informavimo ir konsultavimo Lietuvoje bus visai nevykdoma.

15. Mažinamos profesinių sąjungų narių, prisiimančių papildomą riziką dalyvaujant derybose su darbdaviu, garantijos paliekant jas tik profesinės sąjungos pirmininkui. Taip pat numatoma, kad valstybės institucijos spręs ar taikyti papildomą apsaugą atleidimo iš darbo atveju profesinės sąjungos nariams vykdantiems darbuotojų atstovavimą. Tai pažeistų profesinių sąjungų savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo valstybinės valdžios institucijų kas yra draudžiama tarptautiniais teisės aktais.

16. Naikinama profesinių sąjungų vykdoma nevalstybinė darbo įstatymų kontrolė. Taip pat atsisakant vietinių norminių aktų (darbo tvarkos taisyklių ir kt.) derinimo su profesine sąjunga.

17. Paskelbus streiką leidžiama atleisti iš darbo streikuojančius darbuotojus, uždrausti jiems lankytis darbo vietoje, sudaryti kitas sąlygas ar sprendimus, kurie visiškai ar iš dalies gali sustabdyti visos įmonės, įstaigos, organizacijos ar atskirų jos grandžių darbą. Tai reiškia, kad streikų organizavimas ne liberalizuojamas, o priešingai jie tampa beprasmiai.