Portalas www.temainfo.lt, inicijuotas Kupiškio trišalės tarybos, surengė visuomenės atstovų susitikimą pakalbėti apie tai, kaip vertinama kitų žmonių pasaulėžiūra, ar apskritai bėra svarbus kito pasaulis, kaip tampama vienos ar kitos profesijos atstovu, kodėl siekiame tam tikrų pareigų. Visuomenei reikia pažinti save. Gal taip lengviau būtų formuoti komandą, pajėgią kurti rajono viziją ir strategiją.

Renginį vedė Paulius Briedis, pirmuoju pašnekovu pakvietęs Kupiškio rajono merą Joną Jarutį.

Kas svarbiausia Kupiškio rajono merui?

– Kiekvieno pasaulėžiūra yra vis kitokia. Aš įsivaizduoju, kad ji formuojasi iki pat mirties ir yra nepastovi kaip oras. Tačiau tam tikri pamatiniai dalykai – credo, devizai – egzistuoja, su jais eini visą gyvenimą ir jais vadovaujiesi. Pasaulėžiūros formavimą, manau, lemia daug faktorių, žmonių, aplinkybių. Pirmiausia – šeima. Kitas svarbus veiksnys – visuomenė, kurioje mes gyvename: darželis, mokykla, institutas. Svarbu ir draugai. Kodėl vieni nueiname geru keliu, o kiti – neteisingu? Nes esame skirtingų pasaulėžiūrų. Kodėl aš esu šioje visuomenėje, šioje pozicijoje? Turiu pasakyti: esu kitos kartos, kitos santvarkos žmogus. Net jei nesinori to pripažinti, kartkartėmis išlenda ta įtaka, kurią darė tuometinė santvarka. Buvimas su jumis ir galimybė diskutuoti – irgi pasirinkimas, – kalbėjo meras.

J.Jarutis augo kaime, iki septynerių metų – pas senelius. Galbūt tai ir lėmė jo politinio judėjimo pasirinkimą – šalia gamtos, kaimo, ekologijos problemų. Tai galėjo lemti ir jo buvimą Kupiškyje. Studijuota Šiauliuose. Vilnius keldavo galvos skausmą. Kupiškyje ramu, gera, švaru, vienas kitą pažįsta  – čia patogu gyventi.

– Kodėl aš šiame renginyje? Gal galėjau būti Vilniuje, ar kažkur užsienyje. Labai anksti suvokiau: norint kažką keisti, reikia dalyvauti vyksme. Mūsų laikais būdavo politizuotų organizacijų – nuo pat spaliukų. Mus įtraukdavo į veiklas; didžiulę įtaką turėdavo mokytojai. Tačiau buvo daug ir įdomios veiklos: bandėm ir gitara groti, ir sportuoti, bandėm po medžius karstyti; prisiskaitę knygų darydavom tai, kas tądien atrodydavo svarbiausia, – pasakojo rajono vadovas.

J.Jaručio tėvų šeimoje nebuvo tremtinių, saugodami šeimą nuo problemų tėvai nepasakojo vaikams apie pokario įvykius. Sovietiniais laikais jam buvo tekę girdėti, kad kažkas aukštesniame medyje ar bažnyčios bokšte iškėlė trispalvę; apie tai būdavo kalbama tik pašnibždomis. Galimybė atsitiesti, pakelti galvą atsirado prieš 25 metus. Pradžią davė tie, kurie nukentėjo nuo anuometinės valdžios. Pirmą kartą trispalvę J.Jarutis, kaip ir daugelis lietuvių, pamatė 1988-aisiais.

– Gal ir kartojuosi, bet man didžiulį įspūdį paliko 1989-ųjų ekspedicija  į Sibirą. Tautiškumas, lietuviškumas, patriotiškumas  buvo puoselėjamas už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Nepaisydamos amžiaus skirtumo Sibire kūrėsi lietuviškos šeimos. Kelionė į Sibirą, ko gero, lėmė sprendimą žengti politiko keliu.

Turiu du credo. Vieną įskiepijo tėvas. „Duok durniui kelią“ – sakydavo jis. Taip ir darau: ir gyvenimo kelyje, ir vairuodamas mašiną. O kita filosofinė taisyklė – „Nepasakytas žodis – auksas“.  Žodžio nesugrąžinsi, bet juo gali įžeisti, įskaudinti. Koks būčiau piktas – žinoma, ne visada pavyksta, – stengiuosi šių dalykų laikytis, – kalbėjo J.Jarutis.

– Gal kažkur guli kertinis akmuo, pakeitęs gyvenimą? – renginio vedėjas P.Briedis klausė mero.

J.Jaručiui tai – Sausio 13-oji:  virš galvos – kulkos, galvoje – suvokimas – ačiū Dievui, žmonės neturi ginklų, kažin kaip viskas būtų pasibaigę; širdyje – vienybės jėga. Seimą saugoję žmonės juto, kad sovietai jų bijo; turbūt kiekvienas puoselėjo norą kurti savo valstybę.

Meras sakė buvęs atvejis, kai gyvenimas mintyse praskriejo lyg filmas. Šio atvejo jis nenorėjo detalizuoti, tik papasakojo apie įspūdį, neseniai patirtą Norvegijoje: sėdėjo jis ant skardžio nuleistomis kojomis ir jautė – viską gali lemti tik akimirka: tu – čia arba ten.

Meras kalbėjo:

– Pykstiesi kartais su visais, politikuoji, pešiesi, kaip kupiškėnai sako, dėl vištos žarnų, o eisi per gatvę – ir nėr tavęs.  Neturėjome „Facebook`ų“, mobiliųjų telefonų, dabar be jų – kaip be rankų. Juk viską padarydavom tą patį ir mažiau vėluodavom. Dalyvauti gyvenime, žinoma, turi. Tik ar tavo veikla turi tapti mirties ar gyvenimo klausimu?  Nemanau. Turim turėti tikslų, idėjų, bet elementariame gyvenime karo nereikia.

J.Jarutis jaunystėje norėjo būti kariškiu, bet sveikatos tikrinimo metu buvo užfiksuotas padidėjęs kraujo spaudimas. Sakė, gal ir gerai, kad taip atsitiko: mama iš džiaugsmo apsiverkė. Pasirinko jis tuomet pedagogiką ir nesigaili. Po instituto atvyko į Kupiškio rajoną. Žmonės juo pasitikėjo, išrinko Skapiškio seniūnijos (tuomet – apdylinės) viršaičiu.

– Jei mokiniai ir po 20 metų mane atpažįsta, vadinasi ne viskas buvo blogai, – pasakojimą baigė meras.

– Debatai ir ginčiai Jums – ne esmė.  O kas esmė? – mero klausė renginio dalyvė.

– Būti taikoje pačiam su savimi. Kupiškis  garsėjame kai kuriomis blogomis savybėmis. Mačiau laidą apie jūrininkus. Kai pabosta kompanija, reikia pasikalbėti su pačiu protingiausiu – su savimi. Jei turi tikslą – pasieki, o jei nepasieki, nedarai tragedijos. Sieki kito tikslo. Svarbiausia vaikai, šeima, tėvai. Esmę sunku pasakyti vienu žodžiu. Gal ir neatsakiau į klausimą, bet man svarbiausia – nepridaryti nesąmonių.

Tas pats dalyvis J.Jaručio klausė:

– Kokių dar turite ambicijų kažką padaryti, nuveikti; kokia svajonė veda į priekį?

– Jei aš turiu svajonę, vienas negaliu padaryti. Suprantu, kad reikalingos diskusijos ir ginčai. Štai kad ir dėl baseino komplekso. Juk svarbiausia, kad jis atsirastų. Bet mes ginčijamės ir nerandame bendro sutarimo. Tačiau demokratija yra tokia: laimi dauguma. Noriu, kad būtų ne 8, o 10 tūkst. Kupiškio gyventojų. Kaip tai padaryti? Džiaugiuosi, kad kviečiate, kad esu reikalingas. Džiaugiuosi, kad pasitikite, tikite, kad galiu patarti, padėti. Kosmodromo nepadarysim, bet jeigu mūsų visų pastangomis čia bus gera gyventi, tai ir gerai. Jauniems žmonėms reikia klubų, šurmulio, bet juk tai mes patys galime susikurti. Kitais metais panašią diskusiją jau galėsime organizuoti Jaunimo centre. Tik su Pauliumi susitarsime,  –  sakė meras ir pridūrė: –  Gal mano išvaizda niūri, bet aš esu pozityviai mąstantis. Sako, kad esam skylė, pensininkų kraštas. Bet kodėl pensininkas negali gyventi gražioj aplinkoj? Būna ir man liūdnų minčių. Išvykstu į mišką ar prie upės , sėdu ant motociklo, važiuoju. Manau, jei neišsiskleidė parašiutas, išsiskleis atsarginis. Atsarginis variantas visada yra.

Ugniagesys gelbėtojas: tegu visada  dega meilės darbui ugnelė

Renginyje dalyvavęs Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys gelbėtojas Mantas Balčiauskas sakė nė nežinojęs, kad Kupiškio kraštas garsėja savižudžių skaičiumi.

– Čia gera gyventi , – sakė jis.

Mantas ne iš karto rado savo kelią. Atitarnavęs jis norėjo likti armijoje.

– Draugai tarnavo. Žavėjo karyba. Įstojau mokytis, bet nelabai specialybė patiko. Atėjau į priešgaisrinę. Čia svarbu, ar neturi sveikatos trūkumų, ar nesi baustas; praeini specialius mokymus.  Tuomet užteko trijų  mėnesių, dabar mokymai trunka metus. Kai pradėjau dirbti, manęs neapleido geras jausmas – atradau save. Kai prieš šio renginio pradžią Paulius liepė užsimerkti, ir įsivaizduoti save ten, kur tau gera, žinot, ką aš įsivaizdavau?  Mačiau save važiuojantį į darbą. Tu niekada nežinai, ar bus tą dieną iškvietimas į gaisrą, ar kažkam reiks tavo pagalbos, bet tu vis tiek žinai, kad esi reikalingas, ir man tai patinka. Galų gale, tu nevažiuoji vienas; su tavimi važiuoja kiti ugniagesiai gelbėtojai. Tau miela visa įranga. Kažkam svarbus ginklas, o tavo darbo priemonės gali būti svarbesnės ir už ginklą – jos ne atima, o dovanoja gyvybę, – pasakojo M.Balčiauskas.

– Ar sapnuoji gaisrus? – Manto klausė renginio dalyviai.

– Ne. Jei sapnuočiau, reiktų susimąstyti… Aš nežinau, gal ugniagesio profesija – mano kraujyje? Tėtis ir senelis buvo ugniagesiai. Žadėjau pasidomėti  senelio istorija,  bet kaip visada – trūksta laiko. Kai rinkausi šį darbą, nė nežinojau, kad ir senelis dirbo Kupiškio gaisrinėje. Jis, ko gero, irgi išgyveno tuos pačius dalykus: žmogus, rastas uždūmintoje aplinkoje; matomumo nėra, o tu kažkam – paskutinis šiaudas; supranti, kaip  svarbu priimti teisingą sprendimą; skubi; kažkuriuo momentu pajauti gyvybės ir mirties ribą. Kai aš pirmą kartą pilnoje dūmų patalpoje aptikau žmogų, išgyvenau tai, ką meras sėdėdamas  ant bedugnės krašto, – kalbėjo Mantas.

– Kokias asmenines savybes ugdo ugniagesio gelbėtojo profesija?

– Ilgainiui tu supranti, kad nieko nėra neįveikiamo – net piramides žmonės pastatė. Visada reikia ieškoti išeities. Gyvenime supratau ir tai, kad žmogui labai reikia pozityvumo. Užsispyrę ieškome gyvenimo prasmės, o  tai, mano manymu, tėra nusivylimo požymis. Jei ieškome, vadinasi kažko trūksta. Tačiau tai, ką ras ieškantysis, tegu bus  teigiamas dalykas. Šiaip, esu toks pat žmogus, kaip ir jūs. Sėdžiu čia ir klausausi, kaip sekasi merui. Norėčiau, kad mano meilės ugnelė savo darbui degtų visada ir kad aš pats neperdegčiau.

Neatsiliepė „Jaunimo linija“? Skambink dar kartą

Psichologinės „Jaunimo linijos“ savanorė Indrė Kurkulytė renginio dalyviams pati uždavė klausimą:

– Kas yra „Jaunimo linija“? – kitų žinias tikrino ji.

– Tai toks bendravimo būdas, kai skambini ir tau neatsiliepia, – atsakė kažkuris.

Susirinkusieji prajuko.

Indrė pasakojo:

– Įstengiame atsiliepti į vieną iš aštuonių skambučių. Mūsų siekiamybė – į vieną iš trijų. Kodėl aš dirbu „Jaunimo linijoje“ ir ką man, kaip asmenybei,  tai duoda? Šis darbas susijęs su mano specialybe, todėl galvojau, kad jis bus man naudingas siekiant karjeros. Man atrodė, kad visi labai apsidžiaugs, kad aš atėjau. Viskas buvo šiek tiek kitaip: kaip visi, taip ir aš, turėjau baigti mokymus, trunkančius apie pusmetį; privalėjau paaukoti labai nemažai savo laiko, kad galėčiau prisėsti prie „ragelio“. „Jaunimo linija“ – savižudybių prevencija. Nesitikėjau, kad tiek daug žmonių mąsto apie tai. Gal netgi čia – tarp mūsų – tokių yra. Pirmas kartas labai neramino, bet po budėjimo buvau pakylėta. Kas mane džiugino? Pamačiau, kad tikrai galiu padėti. Žinau, vieno pokalbio neužtenka, kad žmogus nebegalvotų apie savižudybę, Bet jei jis nutolins savo sprendimą, atsiranda didelė tikimybė, kad žmogus apsigalvos. Kai jauti, kad kažkam pasidarė geriau nuo pokalbio su manimi, apima džiaugsmas. Žinai, kad tavo darbas naudingas, ir tai tave veža. Nemeluosiu, kartais būna ir sunkių dienų: tau skambina vaikai, tyčiojasi iš tavęs, tave visaip išvadina. Bet visa tai atperka kiti dalykai. Savanorystė labai praturtino mano gyvenimą. Padėti žmogui yra svarbu. Tai suteikia prasmės ir tavo paties gyvenimui. Gyveni ir galvoji – esi nevienas, privalai atiduoti savo duoklę visuomenei. Manęs dažnokai klausia, ar man moka už šį darbą, ir nesupranta, kodėl aš jį dirbu, jei negaunu atlygio. Savanorystė daro tave turtingu kitaip.

– Iš ko kyla noras kalbėti su žmonėmis? – klausė Indrės renginio dalyviai.

– Norėjau šio darbo, man buvo įdomu jį išbandyti. Tačiau norint  tai daryti gerai, reikia mokytis – tu neturi pakenkti žmogui. Tam, kuris yra kritinėje situacijoje, pačiam reikia leisti išsišnekėti. Būna, kad paskambina žmogus ir kalba visą valandą.

– Kodėl kažką reikia atkalbinėti? Nori mylėtis – mylėkis, nori žudytis – žudykis! Kai taip pasakai, įvyksta atvirkštinė reakcija, – išsakė savo nuomonę reginio dalyvis.

– Mes atvirkštinės konsultacijos netaikome; negalime raginti žmonių žudytis. Jei žmogus kalba, vadinasi, jis nori pasakyti apie savo būseną. Dauguma nusižudžiusiųjų savo ketinimus buvo išsakę, tačiau niekas jo neišgirdo arba nesuprato. O jei po tokio paraginimo kažkas nueis ir nusižudys? Kiltų klausimas – kaip jūs pats jausitės? Patarimas: jei kas nors prasitars apie savižudybę, kalbėkite su juo.

– Kokia dažniausia noro žudytis priežastis?

– Vienos priežasties nėra – susikrauna kelios: santykiai šeimoje, nelaiminga meilė, darbo netekimas…

– Koks skambinančiųjų amžius?

– Labai įvairus.

– Kaip prasideda pokalbis?

– Vieni iš karto pasako: „Noriu nusižudyti.“ Kitiems reikia išsikalbėti. Tačiau kiekvieną situaciją vertiname labai realiai: mes nežadame, kad gyvenime viskas bus gerai. Labai svarbu, kad žmogus kalbėtų.

– Jūs laiminga dirbdama šį darbą?

– Tai – ne darbas, tai – savanoriavimas. Buvo atvejų: laukia egzaminas ar susitikimas su draugais, o tau reikia budėti. Bet tai tik atvejai. Kaip jau sakiau, „Jaunimo linija“ praturtino mano gyvenimą.

– Ar padėkojo kas nors už pagalbą?

– Yra paskambinę ir padėkoję. Bet aš dirbu ne dėl padėkos. Man gera padėti žmogui.

„Mano credo: „Atrask savo veiklą“

„Man labai patinka Kupiškis“

Kineziterapeutas Saulius Paštukas mano, kad pasaulėžiūra yra pamatas, ant kurio pastatytas visas gyvenimas.

– Man labai patinka posakis: neklausyk, ką apie jį kalba žmonės, klausyk, ką jis kalba apie kitus. Mano gyvenime buvo keli lūžiai. Lietuvos nepriklausomybė mane pasivijo 16-metį. Man viskas rūpėjo, bet labai rūpėjo ir gerai atrodyti. Mano pasaulėžiūrą formavo mano vyresnis brolis. Siaurinau mokyklinės uniformos kelnes, sportavau. Gerai atrodyti ir buvo mano laimė. Vėliau mes, 19-mečiai, gėrėm alų, lošėm kortomis. Bijojome būti pašaukti į sovietinę armiją. Per vakarėlius mačiau, kaip atrodo mano draugai girti. Paskutinis lašas buvo, kai susimušiau su draugu. Ėmiau maištauti esamai situacijai. Draugai įstojo mokytis. Mano atestatas prastas. Iškritau iš savo rato. Nebuvau tinginys: tuo metu prasidėjo visokie kooperatyvai; mes dirbome, prekiavome. Vyresni kupiškėnai žino: aš pakrypau į religiją. Atradau knygas. Gal aš bėgau nuo realybės, nuo savęs, nuo tos minties, kad aš nieko nepasiekiau? Bet esu laimingas: sutikau žmones, kurie parodė, kad pasaulyje yra ir kitokių turtų:  gailestingumas, atlaidumas, nesavanaudiška pagalba, pagarba kitam. Mane įkvėpė jauni žmonės, pilni entuziazmo, jų filosofinis pradas – visi mes esame Dievo vaikai, nepriklausomai nuo mūsų sveikatos būsenos, išsilavinimo, socialinės padėties, amžiaus, religijos. Tam tikra prasme mes esame viena šeima. Aš pasirinkau vieną seniausių Indijos filosofijos dvasinę mokyklą. Gyvenu vienas, sakytum, vienuolis.  

Čia, šiame Pauliaus susiėjime, mes tarsi fiksuojame save: ką aš pasiekiau? Man 40 metų. 2003 m. pradėjau studijuoti ajurvedą – tai Indijos medicinos sistema. Ėmiau domėtis masažais. Kurį laiką man sekėsi neblogai, bet supratau: tuo bagažu, kurį turiu, negaliu žmonėms padėti. Jaučiausi blogai dėl to, kad nieko nesu baigęs. Man reikėjo žinių. 2007 m. įstojau Vilniaus kolegijos Fizinę mediciną. Alfydas Jacevičius, Vilniaus universiteto profesorius, pakvietė mane dirbti į savo klinikas, privertė toliau mokytis. Dabar aš – antro kurso magistrantas.

Mano credo: atrask savo veiklą – darbą, kurį galėtum daryti nors ir veltui. Esu laimingas. Gali save apgauti. Bet tas kažkas virš mūsų – tegul tai bus saulė ar vėjas, tamsa ar šviesa – jie mato mus. Tai sąžinė. Kai tu tai supranti, pasijunti laisvas: virš savęs gali iškelti trispalvę.

Niekada nesižavėjau dideliu miestu: čia turiu sodybą, tėvus. Man labai patinka Kupiškis: jis gražus ir labai patogus, – sakė S.Paštukas.

Viskas yra gerai, jei esi sąžiningas sau

– Klausydamasis Indrės pagalvojau: kaip jausčiausi sužinojęs, jog atkalbėjau nuo savižudybės žudiką? Tuo noriu pasakyti štai ką: labai daugelio dalykų mes negalime kontroliuoti. Visada yra kažkas aukščiau mūsų, stipriau. O tikslas visų išlieka tas pats – būti laimingu. Laimę kiekvienas supranta kitaip. Domėjausi ir aš ajurvedos mokymais, metafizika. Vieni kaupia turtus, siekia pripažinimo. Manau, viskas yra gerai, jei esi sąžiningas sau. Tai mano credo. Buvau stovykloje, praplėtusioje mano sąmoningumą. Viskas labai kinta ir, jei tu neprisitaikai, vadinasi, nemoki gyventi. Labai daug prie ko prisiriši, ir pamiršti, kad tai laikina. Praradęs turtą tampi nelaimingas. Jei tu vibruoji tam tikru noru, tai ir prisišauksi jo išsipildymą. Susitikau 50-metį, o atrodo jis kaip 18 metų. Amžius – proto būsena. Kažkam gali neegzistuoti net laikas. Jei ieškai gyvenimo prasmės, vadinasi, tau kažko trūksta. Viskas yra būsena, ir nežinai, kada tai baigsis.

Sutikau žmonių, kurie išgyveno nušvitimą. Tai neprilygsta nei muzikai, nei spalvoms… Nereikia niekur skubėti – tu esi amžinas. Norime daug, bet neįvertiname to, ko turime. Tai nėra mano pasaulėžiūra, tai –  ieškojimas, – pasakojo kupiškėnas menininkas Rytis Songaila.

– Kokioje tu buvai stovykloje? – Ryčio klausė renginio dalyvis.

– Ji nebuvo sukonkretinta. Panašiai kaip ir čia – buvo susirinkta ieškojimui ir pažinimui. Gal net stovykla nepavadinsi. Realiai – tu vienas, pats su savimi. Dabar žinau: kur yra tavo dėmesys, ten – ir tu.

– Kaip tai pakeitė tavo gyvenimą?

– Aš net šypsotis nebemokėjau. Bet dabar man labai svarbu išmokti džiaugtis tuo, ką turi. Juk kiekvienas esame tik žmogus. Jei siekdamas karjeros ją prarandi, nereikia nusiminti. Yra dar kitų labai gražių dalykų, –  sakė R.Songaila, kupiškėnams dar pažįstamas iš sekmadienio mankštų prie Kupiškio marių.

Renginyje dalyvavo Kultūros centro direktorė Vita Vadoklytė, Kupiškio jaunimo centro vadovė Gaila Matulytė, rajono mero patarėja Miglė Savukaitė. Kupiškėnai pamėgo tokius susiėjimus. Bręsta temos kitiems pokalbiams…

temainfo.lt
Emilijos Briedytės nuotrauka